Keisčiausias naujakas ever

Nesu nei sodybų, nei labai tūsų žmogus. Dažniausiai einu į renginius dėl savišvietos, smalsumo ar kūrybinio potencialo. Kartais — kad pravėdint galvą su techno. Kartais — nes tiesiog reikia kažką veikti. Tai čia irgi buvo vienas iš tų „ok, einam pažiūrėt“ vakarų.

Užsifiksavau datą — PARAKAS naujametinis. Viskas kaip ir aišku. Bet paskui kažkur pakeliui pasikeitė lokacija arba susifeilinau. Nebe PARAKE, o beveik prie PARAKO. Pas kažkokį Kęstutį. Jau čia pradėjo kvepėti nuotykiu.

Prieš išvažiuojant — klasika, pavalgom Baking Mad’e. Tarp mūsų — keisti to vakaro svečiai, tokie, kur iškart supranti, kad bus įdomu. Ir dar net nežinojom, kiek.

Boltas. Pasakom adresą. Vairuotojas nuveža į kažkokį kiemą ir paklausia: „čia patys pasimetėt?“ Mes: „nu, panašu“. Kaip žmogus, kuris „atsakingas už organizacinį“, jau pradėjau galvot, į kokį gaidį visus atvežiau.

Išlipam. Tamsu. Kieme tylu. Bet — mano laimei — matau porą Kęstučių, trypčiojančių ir klausiančių, ar čia tikrai ta vieta. Jau ramiau. Reiškia, ne mes vieni.

Stovim, juokiamės, nes nelabai aišku, kur eiti. Galiausiai kažkas pamato duris. Tokias abejotinas. Bet taisyklė paprasta — kur rūko, ten įėjimas.

Įeinam.

O ten — siurblys. Žmogus tvarko, šluoja, ruošia erdvę. Pasirodo, esam vieni pirmųjų. Tai, aišku, pirmi ir prie baro. Apšilom, apsidairėm.

Ir tada supratau — čia realiai kaip pas babą. Baldai, kvapas, tas jaukumas, kuris nebuvo planuotas, bet kažkaip veikia.

Po truputį pradėjo rinktis žmonės. Ir čia atsivėrė visa flora ir fauna, kokios kasdien nepamatai. Skirtingi, keisti, bet kažkaip visi vienoj vietoj.

Muzika įsivažiavo. Siurblys dingo. Atsirado pokalbiai.

Vienas highlight’ų — vietinis angliakalbis. Visą vakarą su mumis kalbėjo angliškai. Triukšmas, garsas, nesuprasi. Klausiam vieną kartą — koks vardas. Nesigirdi. Antrą. Trečią. Penktą kartą jau beveik rėkiant.

Ir tada jis: „ANTANAS, BLET“.

Momentas, kai visa international persona subliūkšta. Gal žmogus tiesiog norėjo naujus metus pradėti kaip kažkas kitas. Su nauja asmenybe. O čia ėmėm ir supisom.

Vėliau nusmukom kitur. Palikom už nugaros baltuojančius takelius ir Antano tapatybės krizę. Nuėjom pas poną Popiežių. Chill, muzika, šiek tiek atsikvėpimo.

Laikrodis artėja prie dvylikos. Ir kaip pridera — visi išvaromi į kiemą. Stovim, žiūrim į kylančias švieseles, kažkas atidaro butelį. Pasveikinam vieni kitus, nugurksnojam už sėkmę.

Dar trumpam grįžtam į vidų pasišildyti. Ir tada jau lėtai, pavargę, bet su šypsena, parslenkam į Kauno centrą.

Keistas vakaras. Bet kažkaip labai tikras.